Rašau Jums, norėdamas informuoti apie nepagarbų autobuso vairuotojos elgesį.

Indicidentas įvyko 2009 m. sausio 6 d. maždaug 23.30 val., kai autobusas, pažymėtas „iki parko“ sustojo Papilėnų st. (Pilaitėje). Mes laukėme 75 maršruto autobuso, nes planavome važiuoti iki Lūžių st.

Man su drauge įlipus į autobusą pasiteirauti į kokį parką autobusas važiuoja, vairuotoja tuomet kalbėjo mobiliuoju telefonu, bei bendravo su vairuotojo kabinoje stovičiu vyriškiu. Deja pirmo paklausimo metu autobuso vairuotoja net nesureagavo, nes bendravo mob. telefonu. Paklausus antrą kartą, vairuotoja tik mosavo rankomis ir tikrąja ta žodžio prasme šaukė (jautėsi rusiškas akcentas), maždaug taip: „kokį blet parką?! Kokį blet dar parka?! Yra tik vienas parkas – Žirmūnuose!”. Man paklausus dar kartą, ar autobusas važiuoja pro antrąjį troleibusų parką? – vairuotoja nebeatsakė nieko, nes bendravo su vairuotojo kabinoje įsitaisiusiu vyriškiu.

Aš su drauge taip gerai nepažįstu Vilniaus, kad galėčiau žinoti, kiek Vilniuje yra „parkų“ ir kokių „parkų“. Norėjau tik sužinoti ar autobusas važiuoja į parką 75 maršrutu, tačiau dėl vairuotojos akiplėšiško elgesio ir ignoravimo negalėjau to sužinoti. Maža to, buvau apkeiksnotais nešvankiais rusiškais keiksmažodžiais.

Važiuojant autobusu, pastebėjome, jog autobusas važiuoja pro Kaukaro stotelę, bet paprašius vairuotojos išleisti šioje stotelėje, jį dar labiau įniršo ir rėkė, kad nesustos, nes tai nes jos stotelė. Rekė ant mūsų: „debilkos blet! Idiotai blet!” Be to, Kaukaro stotelėje norėjo išlipti ir dar viena keleivė, tačiau vairuotoja keiksnodamąsi visus mus išleido tik Spaudos rūmų stotelėje.

Deja, nei ant vairuotojo kabinos nei kitur autobuse neaptikau informacijos apie pačią vairuotoją – nei pavardės, bent jau vardo, licensijos numerio ar kt. Vienintelis, bet turbūt tik autobuso numerį identifikuojantis ženklas buvo – numeris (543). Pačią autobuso vairuotoją šiuo atveju galiu tik apibūdinti. Tai (nedidelio ūgio, maždaug 45-60 metų moteris, vilkėjo kailinę-žieminę kepurę)

Tiek to, grįžome pėsčiomis. Nors lauke buvo kone 20 laipsnių šalčio, tačiau dėl vairuotojos nenoro padėti, bet dar ir iškentę jos nepasitenkinimą turėjome pėsčiomis grįžti iki Taikos g.

Tačiau norėjau paklausti Jūsų, kodėl turiu kęsti tokį nepagarbų autobuso vairuotojos elgesį? Kodėl turiu jaustis kaltas dėl to, kad paklausiau autobuso vairuotojos kokiu maršrutu važiuoja (nes nurodymas „iki parko“ nesuteikia jokios informacijos, iki kokio „parko“ ir kur tas „parkas“)?

Ar aš, mano draugė, ar bet koks kitas keleivis, kaip vartotojai, neturime teisės paklausti jokios informacijos tiesiogiai susijusios su teikiama paslauga? Ar Jūs, paslaugos teikėjai, neturėtumėte suteikti šios infomacijos, kad vartotojas nebūtų klaidinimas?

Prašau rimtai išnagrinėti šį skundą ir atsakymą pageidauju gauti raštu.

Priešingu atveju būsių priverstas kreiptis į vartotojų teises ginančias institucijas ar imtis kitų legalių veiksmų.

Kaip vieną aktualiausių mieste, vilniečiai ir miesto svečiai įvardina vietinio susisiekimo problemą - automobilių vairuotojai net ir vasarą priversti stovėti nesibaigiančiose grūstyse, o patrauklaus daugumai miestiečių viešojo transporto dar neturime. Vis dėlto, lieka ir kelios alternatyvos, kurių bene pagrindinė - dviratis. Sostinės vadovybė įrenginėja dviračių takus, prabyla apie galimybę dviračius nuomoti, be to - kiekvieną mėnesio penktadienį šiltu metų laikų dviratininkai renkasi į "Kritinę masę", kurioje teigia: mes netrukdome eismui - mes esame eismas! "Kritinės masės" judėjimui netrukdo ir Vilniaus vadovybė - jos dviratininkų koloną lydi policija, be to tarp šios savaeigės priemonės megėjų galima sutikti ir vieną kitą politiką.

Šių minčių paskatintas anądien nusipirkau dviratį ir įsiliejau į naudojančių šią susisiekimo priemonę gretas. Priešingai daugumos įsitikinimui, nemanau jog Vilnius labai prastas miestas važinėjimui dviračiais - yra šiektiek dviračių takų, daugumai maršrutų yra asfaltuota arba plytelių danga. Žinoma, chamiškų vairuotojų vis dar pasitaiko (ir nemažai).

Tačiau šiandien (sekmadienį, Rugpjūčio 10 dieną) patyriau tokį akibrokštą, kokio tikiu daugelis net negalėtų įsivaizduoti. Taigi, 19:00 valandą įlipu su savo dviračiu į antrojo maršruto autobusą "Lukiškių aikštės" stotelėje (autobuso garažo numeris 500, valstybinis numeris BOF 554), mat kilti į Tauro kalną patogiau viešuoju transportu, nei minti pedalus. Vairuotojas man dar nespėjus iki galo įlipti uždarinėja duris ir vos neprispaudžia galinio rato. Tuo metu nusistebėjau, jog žmogus vežantis keleivius prastai mato ir nepastebi manęs, lipančio su dviračiu. Man įlipus vairuotojas pareiškia apie tai, jog privalau išlipti su dviračiu. Keista - žemagrindžiai autobusai būtent ir pritaikyti vežti žmones su vaiko vėžimėliais, dviračiais, ar neįgaliųjų vėžimėliais. Jausdamasis diskriminuojamas ir visiškai teisus nesutinku su vairuotojo pasiūlymu, juo labiau jog autobuse toli-gražu nėra jokios grūsties, yra pakankamai vietos ir man su dviračiu, aš nieko nekliudau ir netrukdau bei neliečiu. Vis dėlto, pagyvenęs ir rišliai nekalbantis vairuotojas atsisako pajudėti iš vietos ir tuo kelia keleivių pasipiktinimą - apie 30 žmonių, buvusių autobuse solidariai palaiko mane, suprasdami situacijos absurdiškumą ir ragindami vairuotoją greičiau judėti iš vietos. Nėra nei vieno žmogaus, palaikančio vairuotoją, todėl jaučiu žmonių moralinę paramą ir džiaugiuosi, jog žmonės elgiasi nuosekliai bei supranta, kad dviratininkas autobuse niekam grėsmės nekelia, o vairuotojo savivalė ir tvarkaraščio nesilaikymas jau erzina. Žmonės vėluoja į darbus, kažkas vėluoja į lėktuvą (antrasis autobuso maršrutas driekiasi nuo Šeškinės mikrorajono iki oro uosto Kirtimuose), o šurmulys autobuso salone nenumaldmai kyla - ir vis dėlto, vairuotojas jaučiasi visiškai teisus nesilaikydamas 2005 m. lapkričio 23 dieną Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-967 priimtų važiavimo maršrutiniais autobusais ir troleibusais taisyklių (http://www.vilniustransport.lt/lt/pages/view/?id=50), kurios teigia, jog keleiviui leidžiama vežtis bagažą. Be to, jos teigia ir tai, jog vairuotojai turi būti rūpestingi, atidūs ir paslaugūs, laikytis grafiko. Tose pačiose taisyklėse numatyta, jog vairuotojų apranga privalo būti tvarkinga ir švari. Deja, vairuotojas atrodė panašus į valkatą, jam pynėsi liežuvis ir kalbėjo jis nerišliai, jokio atidumo ir paslaugumo iš jo neslido ir, svarbiausia, jis visiškai nusispjovė į grafiką. Dėl to nuostolius patyrė ne tik autobuso keleiviai, tačiau ir žmonės, tuo metu belaukiantys 2-ojo maršruto autobuso stotelėse iki pat oro uosto.

Matydamas patinės situacijos beviltiškumą, pareikalavau autobuso vairuotojo pateikti savo tarnybinį (darbo) pažymėjimą - jo jis nepateikė net kelis kartus paragintas, nors kiekviename troleibuse galima matyti darbuotojų pažymėjimus su vairuotojų nuotrauka. Iškviečiau policijos ekipažą, mat kilo abejonių ar vairuotojas tinkamai orientuojasi bei ar nėra apsvaigęs. Netrukus automobiliu Škoda atriedėjo ekipažas (valstybinis numeris UVZ 629), kuriam atstovavo vyr.patrulis Mačerskis. Šis priėmė iš manęs pareiškimą bei iškvietė kolegas, patikrinusius ar vairuotojas nėra apsvaigęs nuo alkoholio. Alkotesteris parodė 0,00 promilės, tad lieka dvi versijos: arba vairuotojas buvo apsvaigęs nuo kitko, arba tiesiog jam buvo visiškai nusispjauti į keleivių vežimo taisykles. Jos, beje, teigia kad autobuso salone privalo būti iškabinti ir vežėjo ir vežėjus kontroliuojančių tarnybų telefono numeriai. Tokie nors ir buvo, tačiau skambinti jais buvo beprasmiška - niekas nesiteikė pakelti telefono ragelio. Įdomu kam tuomet pateikinėti telefono numerius, kurių niekas nekelia? Darbo dienomis, ar šiaip paprastu metu, keleivis pats gali susirasti telefonų knygoje ar "Google" paieškoje save dominančius telefono numerius.

Žodžiu, policijos patrulis užsirašė kitų keleivių, patyrusių bevardžio vairuotojo akibrokštą, pavardes, priėmė mano pareiškimą užfiksavęs akivaizdų vairuotojo nihilizmą keleivių, kurie sumokėjo už paslaugas, atžvilgiu. Žinoma, policija bejėgė prieš vairuotoją - patrulis negali įsakyti vairuotojui važiuoti toliau, tačiau vis dėlto pareigūnai nustebino savo profesionalumu bei dalykiškumu ir, svarbiausia, palaikymu. Galvojant sveiku protu, argumentai akivaizdūs: važinėti dviračiu Vilniuje skatina visi - žalieji, miesto vadovybė, sveiką gyvenimo būdą propaguojantys ir visi kiti, neabejojantys šios puikios transporto priemones nauda. Suprantama, jog kuo daugiau miestiečių savo transporto priemonės atsisakys dviračio vardan, tuo ekologiškesnį miestą turėsime. Tai seniai suprato Europos miestai ir sostinės, kuriose važinėja tūkstančiai dviračių, joms skiriamos juostos ir takai bei organizuojami skatinamieji renginiai. Maža to, Europoje ne tik galima, bet ir skatinama vežiotis su savimi dviračius viešąjame transporte: pvz. Vokietijos vežėjai vos ne kiekviename lankstinuke nurodo, jog galima su savimi pasiimti ir dviračius. Ir tai natūralu - juk būtent tam autobusuose, traukiniuose, troleibusuose ar metropolitene ir yra aikštelės, kuriose neįrengtos sėdimosios vietos (tokios mūsų senesniuose troleibusuose yra gale, o naujesniuose autobusuose ir troleibusuose - viduryje). Juk mūsų vežėjai, gaudami iš savivaldybės pinigus naująjam transportui įsigyti vis kalba apie tai, jog transportas turi būti patogus važiuojantiems. Ir vienas nuolat minimų žemagrindžio transporto privalumų yra tai, jog jame patogu vežti dviračius.

Norisi padėkoti visiems mano poziciją palaikiusiems keleiviams, kurie piktinosi įžūlia vairuotojo savivale bei bandė jį įtikinti neerzinti keleivių, gerbti jų teises. Puiku, jog keleiviai supranta savo teises ir nepyksta, manydami jog aš kaltas dėl chamiško vairuotojo elgesio - tai rodo, jog sugebame išlikti vieningi, mokomės išmanyti savo teises. Tad didžiausia parama būtų išmokti ginti savo teises, o būtent - dviratininkus skatinu dažniau važinėtis viešuoju transportu su savo dviračiais, keleivius - būti solidariais su dviratininkais (suprantama, jei jie netrukdo važiuoti šalia stovintiems žmonėms), o politikus - nelikti abejingiems ir papildyti važinėjančių dviračiais gretas. Svarbu, kad ne tik taisyklėse, bet ir gyvenime įsivyrautų pagarba asmeniui, jo konstitucinei teisei judėti laisvai ir netrukdomai ir pripažinti, jog taisyklėse numatyta vairuotojų pareiga būtų paslaugiems ir atidiems bei rūpestingiems - turi tapti ne tik tuščia deklaracija, tačiau ir kasdiene norma.

Apie šį atvejį netrukus bus informuoti:
* UAB "Vilniaus autobusai" vadovas Gintaras Nakutis (nakutis@vap.lt)
* Savivaldybės įmonės "Susisiekimo paslaugos" (kuri Vilniaus mieste kuruoja viešąjį susisiekimą) vadovas Vaidotas Antanavičius (vaidotas.antanavicius@vilniustransport.lt)
* Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio departamento Eismo organizavimo skyriaus vadovas Henrikas Mackela (Henrikas.Mackela@vilnius.lt)
* To paties skyriaus viešojo transporto poskyrio vedėjas Kastytis Lubys (Kastytis.Lubys@vilnius.lt)
* To paties skyriaus kontrolės poskyrio vedėjas Egidijus Anulis (egidijus.anulis@vilnius.lt)

Jiems bus išsiųstas el.paštu šis pasakojimas, o UAB "Vilniaus autobusai" netrukus gaus ir policijos pranešimą, apie užfiksuotą vairuotojo savivalę. Apie visus savo ir išvardintų pareigūnų bei įstaigų veiksmus žadu ir toliau informuoti visuomenę žiniasklaidoje bei savo asmeniniame tinklaraštyje.

Dalyvauju Vilniaus miesto mero suburtoje savivaldybės viešojo antžeminio ir požeminio transporto infrastruktūros gerinimo darbo grupėje, tad jei iš miesto transporto pareigūnų nesulauksiu įtikinančių atsakymų, artimiausio susirinkimo metu iškelsiu šį dabartinių keleivių vežimo taisyklių nesilaikymo atvejį - informuosiu apie šį epizodą darbo grupės pirmininką, kurio paprašysiu pakviesti į posėdį UAB "Vilniaus autobusai" vadovą Gintarą Nakutį pasiaiškinti dėl savo pavaldinio veiksmų visiškai nepatenkančių į sveikos logikos rėmus.

O išvada aukščiau aprašytiems veiksmams būtų tokia:
* Reikia pripažinti keleivių vežimo taisyklėse, UAB „Vilniaus autobusai“ ir UAB „Vilniaus autobusai“ vidaus darbo tvarkos taisyklėse, jog dviračius galima vežti viešuoju transportu, jei tai netrukdo esamiems keleiviams.
* Būtina suprasti, jog viešasis transportas tarnauja miesto gyventojams, o vairuotojai privalo ne tik laikytis keleivių vežimo taisyklių, bet ir būti paslaugūs, draugiški ir objektyvūs bei nekliudyti keleiviams savo užgaidomis.
* Naudinga būtų atkreipti dėmesį į Europos šalių praktiką, kurioje dviračius vežti ne tik galima, bet ir skatintina.
* Įsisavinti, jog skelbiami autobuso viduje telefonai yra beverčiai, jei jais negalima susisiekti tuomet, kai jų reikia.